Sakoma, kad garsas turi atmintį. Moliniai varpeliai ir švilpynės gimsta iš tos pačios minties – ne triukšmauti, o tyliai priminti apie akimirką. Apie vėją pravertame lange, apie vaikystės žaidimus kieme, apie pavasarį, kuris visada ateina su pirmu garsu.
Kiekvienas varpelis ir švilpynė lipdomi rankomis, leidžiant formai ir garsui susitikti natūraliai. Jie skirti ne tik skambėti, bet ir gyventi kartu su namais – kabėti, būti laikomi lentynoje, paimami į rankas tada, kai norisi mažo ritualo ar paprasto džiaugsmo. Tai daiktai, kurie kalba tyliai, bet palieka šiltą pojūtį.















